Mūsų pasauliai, mėnulio veidai, spindi dangaus ramiam šuliny,
Būna nuskęsta nuliūdę juodai, net ir dienos glėby.
Būna šviesa ima semti krantus, kyla aukštyn balta pilnatis,
Jos vandenynai užlieja visus, gydantis lyg viltis.

Bet per dažnai ryto baimės pilni, liekam širdies nakty.

Virš banalių, žemės daiktų, sau ir kitiems leiski būti šviesa,
Glauskis arčiau, aš esu tu, argi už tai dar svarbiau kas yra?
Ir saulėta bus diena ir saulės pilna diena – laimins tave.

Būna užtenka vien žodžio tylaus, kelkis brolau, mes galim drauge.
Žmogui tereikia kito žmogaus, štai ir visa tiesa.
Net ir juodžiausia pasaulio naktis, ryto aušrą pavirs.