Slėnyje vakaras gęsta, gaubia lizdelį vėsa,
Savo mažylius sparnuotus, glaudžia baltoji mama.
Žiūri gandriukai į dangų ir tyliai klausia mamos,
Kas ten aukštybėje skrenda ? Kas ten taip dega sparnuos ?
Tai žemės paukščiai kitokie, švelniai atsako mama.
Tai greitesni mūsų broliai, jiems nebaisi dargana.
Norim ir mes taip skraidyti, mes turim sparnus,
Greitai jau mano mažyliai, greit jau paliksim lizdus.
Kilsim vaikai į padangę, saulę apglėbsim sparnais,
Ir pasiimsim svajonę, lėksim žvaigždėtais takais.
Bus dar gyvenime visko, vėjų verpetų, audrų,
Tik nesiskirkit kelionėj ir nepamirškit namų.
Ir ryto meto sulaukę, kilo į dangų gandrai,
Laukia jų tolimas kelias, laukia šiltieji kraštai.
Pūskite mano mažyliai, šiandien atėjo diena,
Na gi, drasiau į padangę, kviečia vaikučius mama
Kilsim vaikai į padangę, saulę apglėbsim sparnais,
Ir pasiimsim svajonę, lėksim žvaigždėtais takais.
Bus dar gyvenime visko, vėjų verpetų, audrų,
Tik nesiskirkit kelionėj ir nepamirškit namų.
Kilkit vaikai į padangę, saulę apglėbkit sparnais,
Ir pasiimkit svajonę, lėkit žvaigždėtais takais.
Bus dar gyvenime visko, vėjų verpetų, audrų,
Tik nesiskirkit kelionėj ir nepamirškit namų.
Kilkit vaikai į padangę, saulę apglėbkit sparnais,
Ir pasiimkit svajonę, lėkit žvaigždėtais takais.
Bus dar gyvenime visko, vėjų verpetų, audrų,
Tik nesiskirkit kelionėj ir nepamirškit namų.
ir nepamirškit namų.
ir nepamirškit namų.
