Tu paleisk iš rankų šilko siūlą,
Paleisk nerimstantį aitvarą, pas vėją laukų.
Lai pavys tą debesį klajūną,
Pro tavo langą nuplaukusį, lyg žemės kraštų.
Su paukščiai pakilę už kalnų su saule nusileis,
Tik vėjas žino, kur gyvena aitvarai.
Su savim kartu vėjau paimk,
Aitvarą mano savų sapnų šaly.
Ir mane paimk, vėjau tu juk žinai,
Kur svajonė neša mūsų aitvarai.
Leisk pakilt aukštai virš ruko rūmų,
Virš pievų saulės išmargintų, kur tu nebuvai.
Gal ir tau baltom svajonių burėm,
Į sapną pamirštą paslaptį atneš aitvarai.
Su paukščiai pakilę už kalnų su saule nusileis,
Tik vėjas žino, kur gyvena aitvarai.
