Lankoj pražydo dobilai,
Griežlė skardena neramiai,
Kartoja šienpjoviams lig ryto,
Kad pirmo šieno nesulytų.
Kad neišlytų iš žiedų
Pirmų rasų ir spindulių.
Jų šienui žiemą šitaip reikia,
Tada saldus bus pienas vaikui.
Ant tėvo dalgio ašmenų
Aušra žėrėdavo, menu,
Galandant lyg varpai skambėjo,
Gandrai į pradalgę lydėjo
Ant tėvo dalgio ašmenų.
Visiems mums buvo čia drąsu
Ir viskas buvo mūs visų.
Medžius vadinome mes broliais,
O kalnelius – kapais senolių.
Kol nelauktai žinia baisi
Lyg žaibas kilo debesy,
Kryželį numušė nuo klevo,
Tremtin mus siųsti atvažiavo.
Ant tėvo dalgio ašmenų
Aušra žėrėdavo, menu,
Galandant lyg varpai skambėjo,
Gandrai į pradalgę lydėjo
Ant tėvo dalgio ašmenų.
Žvaigždės raudonis atvarte
Ugnim žėravo nejaukia
Ir skrido bėgiais begaliniais
Raudodama dalia tremtinio.
Sapnuos vaidenas dobilai,
Kad šieną pjaut jau per vėlai,
Kad rūdys tėvo dalgį ėda,
Lankoj juk vyturiai negieda.
Ant tėvo dalgio ašmenų
Aušra žėrėdavo, menu,
Galandant lyg varpai skambėjo,
Gandrai į pradalgę lydėjo
Ant tėvo dalgio ašmenų.
