Aš nepamesiu savo dainos

Šitos dainos aš taip seniai ieškojau,
Jau kokį dešimt metų neradau, bet dabar…
Va būtent taip ir būtent čia ir dabar ją radau,
Pasirodo, ten pat, kur pamečiau.

Ją praradau po dokumentų šusnim,
Po pinigų krūvom ir balto balto sniego pusnim,
Buvau pamiršęs, kaip gražiai skamba ji,
Bet dabar, ją pasidėsiu va čia.

Aš nepamesiu savo dainos, Nes gali būt, kad neberasiu kitos.
Kitos tokios, kuri saugos, kuri mane paguos,
Aš nepamesiu savo dainos.
Aš nepamesiu savo dainos, Nes gali būt, kad neberasiu kitos.
Kitos tokios, kuri gelbės, kuri mane paguos,
Aš nepamesiu savo dainos.

Dabar jau einam per pasauly dviese,
Tik nekartokit, kad po vieną kažkam geriau,
Paleisim dainą šitą virš visų miestų,
Galit tildyti – tikrai nepavyks.

Tegul šitie garsai nudažo dangų,
O jeigu reikia tegul dažo ir plaukus kažkam.
Svarbiausia juk, kad šiandien esam laisvi,
O rytojui suplanuosim poryt.

Aš nepamesiu savo dainos, Nes gali būt, kad neberasiu kitos.
Kitos tokios, kuri saugos, kuri mane paguos,
Aš nepamesiu savo dainos.
Aš nepamesiu savo panos, Nes gali būt, kad neberasiu kitos.
Kitos tokios, kuri gelbės, kuri mane paguos,
Aš nepamesiu savo dainos.

Dabar mes sėdime gamtoj be garso,
Ir šitaip gera mums klausyts tylos drauge.
Juk kartais tam, kad kas išgirstų tave,
Net nebūtina aušinti burnos.

Pried.