Nieko nereikia ir nereikės daugiau,
Nes tik tave surast bandžiau.
Nieko neliko, o trūko tiek nedaug!
Kas buvo viską pamiršau…
Vienišas medis – brolis man, žolė – sesuo,
Bučiuok mane, tai aš – gaivus vanduo.
Paklydusi tavo sapnuos, lengvu žingsniu ne ten ėjau,
Paukščiu pavirtęs nuskriejau, atsiprašau!
Atsiprašau, atleisk, nesmerki ir neteisk
Mano skriejančių sapnų.
Juose tiek daug tiesos, tiek meilės
Ir išėjusių draugų.
Užmuštas laikas skausmo dužiais ataidės –
O, prarasta tiek daug!
Kiekvienas savasis laužas, kiekviena sava liepsna,
Jeigu nusidėjau – atsiprašau…
Atsiprašau, atleisk, nesmerki ir neteisk
Mano skriejančių sapnų.
Juose tiek daug tiesos, tiek meilės
Ir išėjusių draugų.
