Birželio vėjai man plaukus glosto,
Naktis trumpėja, o šypsotis nepabosta,
Nes tu pabučiavai į skruostą.
Jausmai sutriko – tu kaip deguonis.
Ant skruosto liko kvepiančių aviečių skonis
Ir tavo lūpdažių raudonis.
Prie skruosto lietės, tavo lūpos kaip avietės
Iš laimės apsisuko man galva.
Ant mano kelių, nutūpei tu kaip drugelis,
Bet tamsoje nepamačiau kokia tavų akių spalva.
Kieme prisirpo aviečių krūmas…
Širdis pravirko – išgaravo tarsi dūmas,
To karšto bučinio artumas.
Rugpjūčio vėjai man plaukus glosto,
Naktis ilgėja, bet svajoti nepabosta,
Kad vėl bučiuosi man į skruostą.
