Būna dienų lig tyčia, iš rankų viskas ima krist,
Bet viens kitam ištiesiam ranką ir tik belieka įsikibt.
Tačiau ateina laikas, kai niekas čia jau nepadės
Ir likti kartu nematom, nei noro, nei prasmės.
Balta lelija, nesugrįš jau meilė niekada,
Atėjo diena, kai išsiskirti laikas tau ir man.
Užmerkiu akis, tavo veidą vėlei aš matau,
Likimas žiaurus, negailestingas teko man ir tau.
O gal po šimtą metų, susitiksim mes ir vėl,
Paklausiu ko neberašai man, neskambini kodėl?
Ir liksim dirbtinai mandagūs, šalti lyg jūroje ledai,
Nejaugi ir po šitiek metų, tu nieko nesupratai?
