Man visi keliai lyg medžių šaknys susipynė.
Man visur gerai, bet Lietuva yra gimtinė.
Čia yra namai, o man visi kaip broliai.
Ir nors vilioja toliai, čia pasiliksiu amžinai.
Ech, dulkėtas kelias, juodų žirgų man gaila,
Ech, ir nieks negali suprast čigono meilės.
Kur bebūčiau aš, dažnai sapnuoju žalią girią,
Kai liečiu šakas, ten paukščiai niekad nenutyla.
Kol širdis dar plaks ir akys žvelgs į šviesą,
Žinau tik vieną tiesą, kad vietos čia visiems užteks.
Ech, dulkėtas kelias, juodų žirgų man gaila,
Ech, ir nieks negali suprast čigono meilės.
