Ar nebijai šviesos? Sustok
Nors visuomet gali praeit pro šalį
Nepasisveikinęs paleist į laisvę
Praslystantį praeivio žvilgsnį.
Neįsipareigot už susitikimą, Už kažkieno likimą,
Kurį gali prislėgti savo buvimu.
Dangus tau dovanojo aukštį,
Kad kaip nepagautas paukštis,
Kaip aras sklęstum
Kitų neliesdamas sparnais.
Ach vėjo virpesių užtenka,
Kad be stokos, be geismo
Tu vėtros pasitiktum versmę
Ir vien iš jos užtektų atsigert.
Dangus tau dovanojo aukštį,
Kad kaip nepagautas paukštis,
Kaip aras sklęstum
Kitų neliesdamas sparnais.
Kad tik žvaigždžių plevenime išliktų
Gerklėj užstrigę žodžiai: AŠ ESU.
Tikram valdovui patvirtinimo nebereikia.
Vien karūna – karaliaus laisvė.
Valdovo dovana – kitiems ir sau,
Todėl sakau:
Ar nebijai tamsos? sustok,
Nors visuomet gali praeit pro šalį
Nepasisveikinęs paleist į laisvę
Praslystantį praeivio žvilgsnį.
Dangus tau dovanojo aukštį,
Kad kaip nepagautas paukštis,
Kaip aras sklęstum
Kitų neliesdamas sparnais.
Ach vėjo virpesių užtenka,
Kad be stokos, be geismo
Tu vėtros pasitiktum versmę
Ir vien iš jos užtektų atsigert
Dangus tau dovanojo aukštį,
Kad kaip nepagautas paukštis,
Kaip aras sklęstum
Kitų neliesdamas sparnais.
Kad atsainus, kaip saulė,
Ir spindintis, lyg žvaigždės
Ištirptum savo kelio Erdveje
