Kai šviesa vietoj laiko dar riejosi,
Ąžuolams kai dar tikom į gimines,
Dievas skyrė mums žemę Lietuvą,
Švelniai leidus perkūnu vadinama.
Dievas davė mums brangią dovaną,
Pasakyt kad brangi – pamiršo,
Saldžiai vagos kvepėjo garuodamos,
Jaukiai dainos sroveno į viršų.
Dievas davė mums brangią dovaną,
Pamokint kaip mylėt, pamiršo.
Kad nereikia jos trypti kojomis,
Kad privalom ją kelt į viršų.
Ir kai skliautas pavirto kalėjimu,
Kai susidrumstė laikas ir upės.
Dievas siuntė mums žodį Lietuva
Ir ant lopšio, ant lūpų ji tūpėsi
Pustė puslapiai, skleidėsi lapai
Ir iš knygų išdygo miestai,
Žodis lūpose vieversiu plakėsi
Žodis amžiais galėjo šviesti.
Dievas davė mums brangią dovaną,
Pamokint kaip mylėt, pamiršo.
Kad nereikia jos trypti kojomis,
Kad privalom ją kelt į viršų.
Kai ženklais vien kalbėjom ir lietėme,
Skiriamųjų ženklų nenešiojome,
Dievas žadino kraują Lietuvą,
Ir pavirto kariais artojai.
Vietoj grūdo į žemę gulėsi,
Savo kraują į žodį suliejo.
Ir daina nusidažė liūdesiu,
Bet ir vėl kaip kadaise skambėjo.
Dievas davė mums brangią dovaną,
Pamokint kaip mylėt, pamiršo.
Kad nereikia jos trypti kojomis,
Kad privalom ją kelt į viršų.
Dievas davė mums brangią dovaną,
Pamokint kaip mylėt, pamiršo.
Kad nereikia jos trypti kojomis,
Kad privalom ją –
Kad privalomą – kelt į viršų.
