Aš negaliu tau dovanoti daug ko,
Tad dovanoju upių tyrą mėly.
Žalumą vešlų neapsėto lauko,
Žydrynėje mažyti debesėlį.
Tau dovanoju rytmečio gaivumą,
Ir liepų kaitrą dar ne įdienojus.
Viršum šilų, rugpjūčio lengva dūmą
Ir nuostabiausią rojų, tau dovanoju.
Tau dovanoju pirmą spalio gruodą
Ir vėjo nuriedytą pliką sodą,
Ir pirmą snaigę ant plaukų ir rankų,
Tau dovanoju.
Tau dovanoju kandų sausio speigą
Ir kovo saulę, kai susprogs žilvytis,
Žiedų gegužio nuostabiausią rojų,
Tau dovanoju.
Pried.
Žiedų gegužio nuostabiausią rojų,
Su paukščio švilpesiu tau dovanoju,
Ir besibaigiančio birželio rimtį,
Meldžiu tave, šias dovanas priimti.
Na na na na…
