Išeinu į kalnus, Rudenį vėlyvą
Nusilenkti žemei Viršūnėje kalnų
O pametus draugą, Rankos tau nusvyra
Tu pavirsi vienišu vilku
Sniegas tau po kojom, Prarajos kepurė
Į bedugnę pilką Sąžinę stumiu
Nes kai kas aplinkui Jos seniai neturi
Jiems be jos gyventi patogu
Draugai – vienas žingsnis link laimės
Nuo skausmo trys pėdos link meilės
Kaip pilnas ledinio vandens kalnų šulinys
Draugai – tartum vėjas šiaurinis
Kaip mūšy aš būsiu kraštinis
Pridengsiu tave nuo akmens, Nebijok, savimi
Ant kiekvieno kalno Auga savas medis
O po juo rusena Kritusi širdis
Man vandens nereikia, Man nereikia duonos
Jei kalnuose draugas pasiliks
Virš kalnų viršūnių Žiba smulkios žvaigždės
Alpinisto sielai Baimė svetima
Jeigu ledo kirčiai Niekad nesibaigia
Įveikta eilinė aukštuma
