Tu tarei , kad nebelauksiu tavęs ir nusijuokusi nubėgai keliu
Žinau , kad kelias šis atgal neparves , bet vistiek nelaukt negaliu
Tu sakei , kad nemylėčiau tavęs , už tai vienatvei vyno taurę keliu
Lai ilgesys bent jau trumpam nuskęs , nemylėti vistiek negaliu
Gal kada nors dar tavęs sulauksiu , kaip žolė lietaus
Kuris per pus vienatvės dulkes nuplaus ir baltoje migloje abu priglaus
Gal kada nors dar tavęs sulauksiu , kaip rudens audros
Ir ašarom savom išlaimins dangus , o žaibo stygom lietus tik mudviem gros
Vis regiu akimirką su tavim , kai pabučiavusi nubėgai keliu
Gal tai tebuvo sapnas , bet širdim netikėt vistiek negaliu
Tu sakei , kad nemylėčiau tavęs , už tai vienatvei vyno taurę keliu
Lai ilgesys bent jau trumpam nuskęs , nemylėti vistiek negaliu
Pr. Pragr . Pr .
