Vienintelį kartą galėjau mylėt,
Tavo gėlėm, tavo kalba norėjau tikrai tikėt.
Vienintelį kartą apie laimę svaigau
Juk tiek nedaug aš iš tavęs meilės prašiau.
Viltis ir svajonė vis ėjo greta
Maniau tai tikrai laimės laįšai – tu tik nesupratai.
Prie durų stovėjau, kai pro jas išėjai
Lyg su ratu – tokiu sunkiu – pravažiavai.
Ir galbūt man nebegrįš vasara,
Liūdesy į žemę kris ąšara.
Tik niekada tavo klasta nebesuras tiesos,
Meilės ir šilumos – mano namuos.
Galvojau likimas man siuntė tave.
Dėkojau aš jam ir tau tik vienam atvėriau širdies gelmes.
Bet tau nereikėjo namų šilumos,
Nei rankų šiltų – tu viską matei tik piniguos.
Negaila nei cento – juos sau pasilik
Už juos nenupirkti ramybės nakties – net nebandyk
O jei ir pavyktų tavo klasta
Žinok du galus – kaip visada – turi lazda
Ir galbūt man nebegrįš vasara,
Liūdesy į žemę kris ąšara.
Tik niekada tavo klasta nebesuras tiesos,
Meilės ir šilumos – mano namuos.
Aš surasiu dar kely meilę tą
Aš bandysiu patikėt pasaka.
Ten už kalnų, klonių aukštų, tarp ežerų žalių
Laimę surast turiu – ten ir einu
Vienineti karta galejau mylet ,
Vieninteli karta norejau tiket,
Vieninteli karta norejau mylet..
