Tarp Untuonų i Juonų y laiks,
Kumet žyd vėsas peivas i kluonę.
Nu tuo kvapa net galva apsvaigst
Ni rasuos, ni lytaus nebijuojau.
Biegsio lieksio, kor ons mones lauks
Prižadiejes i kvietkų i širdį
Vėsas buobas sotarosias šauks,
Ons netėkęs… Bet a to girdi ?
Įsimyliejau aš kap kloika
Kulkuoza šiuoperį Juozoką
I nebženau, nė kon darytė
Kap iš makaulės iškrapštytė
Aš negaliejau patikietė
Kon buobas pletkėja nediele
Tas Juzis, katras mon patėka,
Tor buoba – vinčiavuota, tėkra.
Kap gyventė be Jozės mon reks
Kap užmėrštė, ka nieks nebskaudietom
Sūrias ašaras upiemis tek
Akies stuov tas Juzielis su kvietkuom
Veina deiną sumėslėjau sau
Ka nuliekso pas šiuoperį Jozę
Pasakyso, ka vėskon žėnau
Ir į morza užbraukso, vo tep !!!
Pried…..
Vo ten nuliekos pamatiau
Vo švents Untuoną, kas per muoną
Tas biesos glaudė dar arčiau
Kulkuoza kasininkė Uoną
Pried…..
