Gimsta žmonės šioj žemėj nuogi, vieną saulę jie gauna visi,
Vieną dangų, mėnulį, žvaigždes, kažkas ryškias, kažkas blankias.
Išdalinat gyvenimus mums, abejingas ir šaltas dangus,
Nieks nežino likimas koks klius, ar jis bus mums nors kiek palankus.
Jei kas duotų man gyvenimą iš naujo, skinčiau vėl dienas, kaip obuolius sode,
Nebijočiau krist ir vėl pakilt iš naujo, nebijočiau eit, kur kelio dar nėra.
Jei kas duotų man gyvenimą iš naujo, laimės sodus pasodinčiau aš jame,
Jie žaliuotų visada ir nevystų niekada, jie žaliuotų visada ir nevystų niekada.
Teka upės į laiko marias, plukdo viltį, naivias svajones,
Mes gyvenimo valty visi ir artimi, ir svetimi.
Lyg keleiviai šioj žemės stoty, tik akimirką gaunam kely,
Išbraidyk savo laiko upes, ir nuskink savo laimes žvaigždes.
