Į jūrą saulė leidžias – vakarėja,
Taip tylą naktis glosto bangomis,
Vilioja gatvių šurmulys ir vėjas,
Klastūnes kviečia meilei naktimis.
Per naktį daužo bangos jūros krantą
Palieka vėjo pėdos vandeny
Aš priglaudžiu smėlėtą tavo ranką
Nes tikras jausmas virsta praeitim.
Mano žodžiai buvo juokas paiko vėjo
Išdavystę šią beprotišką atleisk,
Nors dar vakar savo meilę tau žadėjau,
Tu širdies klastūnės nuodėmių neteisk.
Lyg ryto mano klastą apkabinęs,
Kol siautė vėjas tavo mintimis
Klastojo meilės giesmę prirakinęs
Ir žaidė apgavystę širdimi.
Mano žodžiai buvo juokas paiko vėjo
Išdavystę šią beprotišką atleisk,
Nors dar vakar savo meilę tau žadėjau,
Tu širdies klastūnės nuodėmių neteisk.
Pragrojimas.
Kai saulė ligi auštant patekėjo
Liepsnojo mūsų mintys žaroje
Išnyko šaltas veidas niekadėjo
Netyčia radom meilę klastoje.
Mano žodžiai buvo juokas paiko vėjo
Išdavystę šią beprotišką atleisk,
Nors dar vakar savo meilę tau žadėjau,
Tu širdies klastūnės nuodėmių neteisk.
Mano žodžiai buvo juokas paiko vėjo
Išdavystę šią beprotišką atleisk,
Nors dar vakar savo meilę tau žadėjau,
Tu širdies klastūnės nuodėmių neteisk.
