Prieš mano akis – pakilimo takas,
Virš mano galvos – daug pilkų debesų.
Bet mano sparnai nuneš mane į aukštį,
Kur šildo saulė ir visad giedras dangus.
Bet aš skrendu, skrendu, tarsi paukštis,
Pilki debesų kalnai senai jau po manim.
Ir aš skrendu, skrendu, nenoriu leistis,
Sparnai mane laiko, noriu kilti vis aukštyn.
Sparnai mane laiko, noriu kilti vis aukštyn.
Pramerkiu akis, ant savo pagalvės,
Bandau susisukt, tarp šiltų patalų.
Atsigėręs vandens aš skrisiu vėl į sapną,
Manęs te laukia visad giedras dangus.
Priedainis.
