Pažiūrėk man į akis, nuliūdę jos nes graudžiai verkia,
Kada grįžtu aš į namus, o ten tyla taip skaudžiai spengia.
Kai jau užgesęs židinys manęs seniai namuos nelaukia,
Dažnai ir pats nesuprantu, kur mano laivas tyliai plaukia.
Man nereikia debesų iš jūsų nupiešto dangaus,
Noriu aš tiktai dainuot, nes tai mano širdyje,
Man nereikia tik sparnų, neskraidau aš dangumi
Noriu aš tiktai dainuot, patikėkit manimi.
Neturiu aš daug draugų, verčiuos į klouną kai to reikia,
Pavargau aš nuo kalbų, kurios mane taip skaudžiai veikia,
Nekenčiu aš pats savęs, kai prieš jus turiu vaidinti,
Jūs man sakot męs draugai, o aš bandau jus prisiminti.
