Gęsta saulė mūsų gintarinė,
Laivas skęsta, nors prie pat krantinė,
Suvaržyti dviese mes kaip karantine,
Tu esi nei buvusi, nei dabartinė.
Kvėpuot sunku, kūnas akmenėja,
Tapai nuodu, buvai panacėja,
Ginčytis galėjom, kas labiau mylėjo,
O dabar tau gero vėjo.
Telefone nuliai nuliai ir nepavys manęs patruliai,
Kol tu skaičiavai žvaigždes, tu praradai mėnulį…
Užsidaro trankiai durys, per mažas man šio butelio tūris,
Tu pasirinkai žvaigždes, nors man sakei, kad aš – mėnulis.
Neprieinama daugiau man tavo paskyra,
Norėjom filmo apie meilę, o gavos „Pjūklo ketera“.
Prašiau tavęs labai nedaug, tiesiog pabūti atvira,
Galvojau aš, kad amžinai žydės ši mūsų sakura.
Kvėpuot sunku, kūnas akmenėja,
Tapai nuodu, buvai panacėja,
Ginčytis galėjom, kas labiau mylėjo,
O dabar tau gero vėjo.
