Saulės kaitroje alsavo jūra vandeniu vėsiu,
Tu mane pašovei savo perlamutriniu žvilgsniu.
Man į širdį taręs žodį įskridai kaip kometa,
Tu toks tolimas atrodei, nors buvai visai greta.
Aš būsiu tavo pakeleivė ir tavo nuotaka naktų,
Kol šoks aistringa meilės deivė ant mūsų kūnų uždegtų.
Aš būsiu tavo pakeleivė, kol vasara nepasibaigs
ir tol kol mūsų meilės kreivė į jūros dugną nusileis.
Nežinau ar šitaip daro, bet pirma žengiau arčiau
Ir tiesiog be komentarų tau iškart pasirašiau.
Nejutau nei lašo gėdos, meilė juk drąsi – žinai,
Susitiko dvi planetos tam, kad liktų amžinai.
Priedainis. Pragrojimas.
Kai įžengs rudens sekundės dangų virkdančiu žingsniu,
Tavo akys mane gundys perlamutriniu žvilgsniu.
Priedainis.
