Ten, kur aukštas klevas, bėgo baltas kelias, pro tėvų namus gimtus.
Rytmečiais rasotais, mus už horizontų šaukė laikas nekantrus.
Gera buvo lėkti, džiaugtis ir gyventi, tarp vilties ir tarp sapnų.
Degė miestų ugnys, bėgo mūsų metai, švietė ilgesys namų.
Pro klevą, pro rugius, kur mėlynas dangus ankstyvą rytą,
Nakty ar sutemoj, nedrąsūs kaip vaikai, po daugel metų jau tiktai namo.
Žydės aušra languos, miegos tyla rugiuos ir skubins širdys.
O senas namas lauks, sušildys ir priglaus jo šiluma.
Toj šaly, kur augom, klevas kelią saugo, į tėvų namus gimtus.
Mes čionai žydėjom, mes iš čia išėjom pro plačius svajų vartus.
Baltasparni gandre, laimės metų paukšti, kur plasnoji, kur skrendi?
Gal kaip mes vaikystės savo seno kraigo, ieškai ir nesurandi?
