Ruduo, toks nuostabus metas,
Kai lapai nuo medžių krenta.
Ruduo, kai lūžta nuo vėjų šakos,
Ir paukščiai žiemoti skrenda.
Tuomet mano siela atbunda
Nuo saulės, lietaus ir nuo vėjo.
Iškyla džiaugsmui pagunda,
Kad žemėn ruduo jau atėjo.
Ir norisi bėgti per žemę
Išnykusią ir vėjų nugarintą.
Surask dar nesurastą laimę,
Tą laimę gyvenimo amžiną.
Kodėl aš taip rudenį myliu?
Kodėl jis man toks brangus?
Turbūt, kad aš rudenį gimęs,
Kai lijo už lango lietus.
