Papasakosiu apie vieną draugą
Kurį pažinojau seniai
Pamilo jis gražuolę merginą
Ir protas aptemo visai.
Jis kietu senberniu išlikt norėjo,
Vedybos jam atrodė niekai, .
Užteko kartą, paliesti jos ranką
Ištirpo širdy jam ledai.
Jos gražios lūpos ir klastingos akys
Užbūrė draugužį visai,
Aistringam šoky,įsivelęs į stringus
Pamiršo kuo buvo kadais…
Bet greitai meilės taurė ištuštėjo
Ir liko tiktai pažadai
Amžinai mylėt, tą bachūrą žadėjo
O gavos visai atvirkščiai
Bičiuliai sakė nusipirki šunį, išliksit jūs ištikimi
Ir jei kada vėlai namo tu gryši – laaaaauks- ne kaip ji dabar
Negerai, ai, ai, ai, ai, Negerai,- jam sako draugai
Negerai, ai, ai ,ai , ai ,ai, Nors jam ji patiko labai
Ji žiūri teliką ir drybso lovoj
Ir viskas dar jai negerai
Na kur gi dingo tasai idealas
Kurį jis pažino kadais
Visi jam kalba atsipeikėk drauge
Pažvelk tu į ją iš šalies
Juk sveria ji beveik puse tonos
O taves ir pusės nebėr.
(Klausyk tu ką sako draugai)
