Vėju suspindėjo mėnuo ir taip ilgiuosi vieno
Kvapo žaliųjų pievų, kur nereikėjo nieko…
Gal negailėsiuos vieno jausmo stipriau už plieną
Saugos manę, kaip Dievas, mintys — mamos ir tėvo.
Po nepamirštamų dienų — nepaliksiu jų
Tyliai išeinu, pavirstu sapnu
Nepamirštamų dienų — nepaliksiu jų
Tyliai išeinu
Grįžta žmogus, kaip paukštis, sparną palikęs aukšty
Mūšį pametęs siela, kojos surištos viela
Išdalinau kas šventa, delną delne uždengtą
Žvilgsnį, kuris ramina, leidžiu toli į tylą.
Ir po liūčių vėl giedra ir tiesa, grįš vėl, tikiu, tie sparnai
Kur neš manę, aš ir tu, nežinai, kilsim aukštai, aukštai.
Po nepamirštamų dienų — nepaliksiu jų
Tyliai išeinu, pavirstu sapnu
Nepamirštamų dienų — nepaliksiu jų
Tyliai išeinu, pavirstu sapnu
Nepamirštamų dienų — nepaliksiu jų
Tyliai išeinu
