Tu nemyli manęs ir sunkiai ošia sodai
Ir skaudžiai ant laukų pabyra vyturiai
Tu nemyli manęs ir ežeras vienodai
Žėrėdamas šaltai nusirita per smėlį.
Tu nemyli manęs ir vysta mano žingsniai
Tik vogčiomis tave praeinama palieka
Ir šiandien sieloje dar aidi tavo žingsniai
Pro vakarą pro ūkaną ir lietų
Tu nemyli manęs o vis dėl to kaip gaila
Kad vėjas nebegali nurimti ir pamilt
O viską jam daviau ir ilgesį ir meilę
Ir dainą šią gražiausią savo viltį.
Tu nemyli manes, ir mes lyg išsigąstam,
Tos tylumos, kuri tarp mūsų akmenėja,
Tik niekaip negaliu, nė vieno žodžio rasti,
Kad pasakyčiau Tau, kodėl nurimsta vėjas,
Nes tavo mintyse, ir tavo žodžiuos virpa,
JIs tavo eisenoj, su Tavimi atėjęs,
Jis lūpų rasoje, ir žvilgsnyje ištirpęs?
Ir neatskirti man kur tu esi kur vėjas.
Tu nemyli manęs o vis dėl to kaip gaila
Kad vėjas nebegali nurimti ir pamilt
O viską jam daviau ir ilgesį ir meilę
Ir dainą šią gražiausią savo viltį.
