Vakarą tylų , kai atsiveria dangus
Aš jaučiuos toks jaukus , lyg rudens lietaus žmogus
Iš numirusių tolių , iš nežinomu kraštų
Grįšiu aš , grįši tu ir kartosime abu .
Laimingų Naujų , laimingų Naujų , gal kas nors neišgirs ir neateis
Ir praplauks pro šalį tirpstančiais ledais
Laimingų Naujų , laimingų Naujų , gal kas nors nesupras ir neatleis
O tu pakelk linksmybės taurę su draugais ir tau atleis
Tu man atleiski , jei buvau tau neteisus
Jug esu tik žmogus , bet užmirškime vargus
Ir gyvent šimtą metų palinkėsiu tau karštai
Gims vaikai , bus draugai bus Naujieji ir gerai , ar ne ir mums gerai
Pr.
