Kai mintimis ragaujame drugelių medų,
Ir kai svajonėmis užliejame akis,
Mes dykumas paverčiam vandenynais,
Kuriais išplaukiame į neatrastas šalis.
Ir plaukiame laivais ieškoti aukso,
Kurį vėliau išmainome į žuvų maldas,
Mes savo juoką paverčiame upeliais,
O ašaras išbarstome druska.
Aš jau ne lašas jūroje, o jūra manyje,
Galiu užlieti plačiausias dykumas ir kalnus,
O tavo akys dar gilesnės už mane,
Tu mano saulė vandenyno gelmėse.
Kai užmetam tinklus į platų dangų,
Žvejodami draugystę amžiną nors kart,
Mes vėl paleidžiam pasroviui likimą,
O patys skęstam meilėje ir nenorime išnert.
Aš jau ne lašas jūroje, o jūra manyje,
Galiu užlieti plačiausias dykumas ir kalnus,
O tavo akys dar gilesnės už mane,
Tu mano saulė vandenyno gelmėse.
Chor.:
Tu mano saulė vandenyno
Tu mano saulė vandenyno
Gelmėse
Gelmėse
Aš jau ne lašas jūroje, o jūra manyje,
Galiu užlieti plačiausias dykumas ir kalnus,
Bet tavo akys dar gilesnės už mane,
Tu mano saulė vandenyno gelmėse.
