Jau metus nelauki tavo skambučių.
Atitolom, lyg mylėjus nebūčiau, bet parašei vėl.
Protas ir širdis daugiau nebesutaria,
Vienas sako bėk, o kitas – pabūkime nors trupučiuką…
Šešėlis praeities, už durų palikęs.
Kvietei pasimatyt, klaidas ištaisyti.
Vėl kūnai susilies netyčia užmiršę.
Kad šiems santykiams nėra ateities.
Artumas nepadės, bet aistra ima viršų.
Nesvarbu, kad atsimerkus skaudės.
Paviršius širdies…
Žmonės sako laikas viską ištrina,
Kažkodėl tavęs jis nepanaikina, tu tik ryškesnis.
Žmonės išmintingi sako neverta –
Į tą pačią upę brist antrą kartą, bet noriu tęsti…
Brangiausia iš visų – tikrai tau netapsiu.
Tik norisi save apgauti dar kartą.
Vėl kūnai susilies netyčia užmiršę.
Kad šiems santykiams nėra ateities.
Artumas nepadės, bet aistra ima viršų.
Nesvarbu, kad atsimerkus skaudės.
Paviršius širdies…
Aš nuo silpnumo ieškau išeities.
Kai nieks neglosto, ryte pabundant…
Liks vėl randų paviršiuje širdies.
Bet pasiduodu saldžiai pagundai.
Vėl kūnai susilies netyčia užmiršę.
Kad šiems santykiams nėra ateities.
Artumas nepadės, bet aistra ima viršų.
Nesvarbu, kad atsimerkus skaudės.
Paviršius širdies…
Paviršius širdies…