Stoty už restorano baro, stovėjo miesto pažiba
Ir kvietė lyg bites nektaro, barmeno Beno šypsena
Gražuolio ūsai kaip husaro, merginų alpdavo pulkai
O Benas imdavo gitarą ir uždainuodavo linksmai
Meilės niekada per daug nebūna, ji tarytum dykumoj vanduo
Ir kada aistros banga užgriūna, supranti širdy dar ne ruduo
Bet vieną vakarą prie baro, prisėdo tyliai mergina
O Benas seną giesmę varo-kuo jūs vardu, ar jūs viena ?
Ah dovanokit Benjaminai, esu studentė Marija
Girdėjau, kad visi jus žino, o aš atleiskite deja…
Pr.
Ištraukęs kosmoso pakelį, jis užsirūkė išdidžiai
Kokia juokinga jūs panelė, tačiau išėjo atvirkščiai
Kai nelauktais žiedais gegužio, pražydo meilė širdyje
Ir jau savaitę miestas ūžia, suvystė Beną Marija
Pr.
Visi spėliojo kaip pašėlę, kada barmenas ją pames
O Benas ėmė ir iškėlė miestelio amžiaus vestuves
Pr.
Tikras jausmas visada nekviestas ir ateis neklausdamas tavęs
Tris paras lingavo visas miestas, per barmeno Beno vestuves
Tris paras lingavo visas miestas, per barmeno Beno vestuves
