Tu pasakyk man atvirai, kada prasideda jausmai,
Kada pabeldžia į duris, kada tau atveria akis?
Kada pradėt, kada nustot ir kaip suprast ir kaip sustot?
Gal nemastyt, gal negalvot, tik atsiduot.
Gal išsiskleisti ir žydėt, o gal į tai ramiai žiūrėt?
Panert giliau ar likt krante, mane kamuoja nežinia.
Nereik skubėt, nereik vėluot, giliau įkvėpt, giliai kvėpuot,
Gal pasakyt, gal nemeluot, tik atsiduot.
Tu būk man jausmas tas, kuris, atidarys visas duris,
Tu žinai, tu tai žinai.
Tu būk man ženklas iš dangaus, gyvenime žmogaus,
Kuriame tu esi.
Tas jausmas, tas jausmas, tas džiaugsmas ir skausmas,
Tu mano meilė ir apgaulė, tik dėl tavęs nušvinta saulė.
Tu nešk mane labai toli, prašau nunešk, tu tai gali,
Pačiam visatos vidury, mes artimi ir amžini.
Aš suprantu, kad jau vėlu, kad palengva virstu jausmu,
Ten už kalnų, už vandenų, tik aš ir tu.
