Buvo vasara, jūra ir saulė, kopų smilgose, pienių laukuos
Tas laimingas užburtas pasaulis, man atrodė paskendęs žieduos.
O mes laimingi kaip vaikai, prie jūros krykštavom ilgai
Degė žemė karštais spinduliais, man atrodė to nieks nepakeis.
O tam saulėtam pajūry, prabėgo laimės dienos svaigios
Menu ir aš, ir tu meni, tik gaila išsiskirti laikas.
O kam sugriovei tas pilis ir lyg maža, paika mergaitė,
Tu pasakei sudie brangus – man rodos, mūsų meilė baigės.
Užliūliuotosios saulės ir vėjo, mūsų dienos ir naktys žydėjo,
Lyg undinė, lyg pasakų fėja, tu į pajūry vėl sugrįžai.
Daug buvo nuostabių dienų, legendomis apipintų.
Kranto smėly supiltos tvirtovės, rodos saugos mūs meilę ilgai.
Priedainis.
